“Tokios reklamos frazės kaip „Parduos tave kaip lėlę” arba „Ir Kaune galima gyventi” jau tapo šiuolaikinio folkloro dalimi. Ar socialinė reklama iš tikrųjų keičia žmonių mąstymą, ar yra tik būdas nusiplauti rankas nuo ilgalaikių socialinių kampanijų, aiškinasi Rasa Navickaitė.”
Nomoshiti.jp
Communication with meaning
Category Archives: Komentaras
Atgimimas: “Prisisek saugos diržą, Petrai!”
Rugsėjo pirmos ir visos likusios Lietuvos tragedijos.
Rugsėjo 1 d. rankos automatiškai tiesiasi prie Ken Robins kalbų ir tekstų. Matę nors vieną jo įrašą žino kodėl – tai vienas tų žmonių, kurie pastaruosius metus nuolat kalba apie poreikį pertvarkyti švietimo sistemą. Šiandien užkliuvo ši lentelė,
kurioje “Divergent thinking” testo rezultatai. Nesu tikras dėl termino vertimo, bet iš esmės tai sugebėjimas sugalvoti kuo daugiau tam tikros problemos sprendimo, daikto panaudojimo būdų. Pavyzdžiui, kaip galima panaudoti televizorių? Žiūrėti per jį krepšinį, panaudot vietoj taburetės, įrengti akvariumą, sodinti sodinukus, įrengti guolį katei, padaryti lentyną knygom ir t.t. ir pan. Kiek jūs sugalvotumėt? Tai labai svarbi sąvybė, kai supranti, jog kone kiekvienas kūrybinis darbas (o tai kone visi darbai nesusiję su stovėjimu prie staklių) reikalauja kuo daugiau ir įvairesnių sprendimo būdų iš kurių vėliau išrenkamas geriausias. Deja, kaip parodė 1500 vaikų testas, su kiekvienais metais mes prarandam gebėjimą taip mąstyti. Pagal testo aprašą, yra tam tikra riba, kurią peržengęs esi šios srities genijus. Deja, jeigu iki 5 metų, net 98% vaikų yra (divergent thinking) genijai, tai nuo 8 iki 10 metų tokių yra tik 32%, o tarp 25 metų ir vyresnių (o tai jau yra darbo jėga, žmonės, kurių dėka sukasi pasaulis) jų belieka 2%. Mes sprendžiam geltonųjų autobusiukų problemas, mokinio krepšelio kelionės maršrutą bei dydį, kaip vaikai turi būti maitinami, užmiršdami svarbiausią dalyką – kuo jie turi tapti. Abejoju ar Švietimo ministerija mato problemą šioje vietoje, t.y., kad mokyklos žudo kūrybiškumą, tai be ko sunkiai įsivaizduojamas visuomenės progresas, tačiau tai vis tiek iliustruoja vieną didžiausių problemų su kuria susiduria komunikacijos specialistai – neįmanoma ir nėra prasmės komunikacijos dėka bandyti keisti požiūrį į pasėkmes, kai nesprendžiamos jas lemiančios priežastys. Lietuvoje įprasta reklamos agentūras, viešųjų ryšių bendroves įtraukti į problemos pasėkmių sprendimą, nors (nes) nesugebama susitvarkyti su priežastimi. Kada komunikacijos specialistai bus samdomi, jog padėtų išspręsti problemą, o ne pasėkmes yra klausimas, bet faktas, jog kol be tokių konsultacijų bus skelbiami konkursai trijų plakatų sukūrimui, tol pinigai geram tikslui bus švaistomi tuščiai.
Minimą paskaitą galima pamatyti čia.
Daugiau apie Ken Robinson čia.
Socialinės normos vs. rinkos normos.
Dan Ariely, knygos “Predictably Irrational” autorius, turi kelis gerus patarimus, kurie padės ne tik darbe, bet ir gyvenime. Kažkada rašiau apie Motinos Teresės efektą, kurio esmė, jog žmonės yra labiau linkę padėti tada, kai problema jiems pateikiama taip, jog atrodo, kad jų prisidėjimas bus svarbus ir padės išspręsti problemą (ne “padėk pamaitinti 10 000 vargšų”, bet “tavo du litai leis jam šiandien pavalgyti pietus”). Dar įdomiau, kai imi svarstyti socialinių arba rinkos normų įtraukimą siekiant pokyčių. Pasirodo, tai faktiškai nesuderinami dalykai.
Įsivaizduokit, jog ką tik prabangiame restorane papietavot su neseniai sutikta nuostabia moterimi. Vakaras klostosi puikiai, kol… Jūs pasakot, jog šis vakaras jums kainavo 170 Lt. Viskas, socialinės normos dabar užleidžia vietą rinkos ir galit užmiršti apie nemokamą seksą arba.. išvis užmirškit apie seksą. Arba įsivaizduokit, kaip per Kalėdas pas uošvienę sukirtę žąsį, traukiat iš kišenės piniginę ir klausiat, kiek jūs jai skolingas už tokį nuostabų valgį. Jeigu uošvienė jus iki tol mėgo, tikėtina, jog po to jau nebe…
Neseniai užstrigo įrašas apie Žalgirio arenos logotipą. Esmė tame, kad šimtais milijonų įvertintam objektui, tikimasi, jog logotipą kažkas sukurs už 200 Lt (pirma vieta). Tikėtina kad sukurs, bet dar labiau tikėtina, kad to dizainerio vardo niekas nebus girdėjęs, o į logotipą nelabai kas ir norės žiūrėti. Ir blogiausia čia yra ne suma, bet požiūris. Objektas iš dalies yra garbės reikalas, tad tikrai atsirastų žmonių, kurie “Žalgiriukui” logotipą padarytų nemokamai, tačiau… ne už 200 Lt. Nemokamai, iš vidinių, patriotiškų paskatų – socialinė norma, už 200 Lt – rinkos. Tik, deja, 200 Lt nėra ta suma už kurią dirbs profesionalus dizaineris (grubiai tariant, tokiam darbui reiktų savaitės). Turėkit tai omeny, jeigu darote socialinius, visuomeninius projektus ir prašote pagalbos – 100 Lt už apčiuopiamą prisidėjimą yra žmogaus nuvertinimas. Jeigu jau tikrai projekto biudžetas nulinis ir nėra galimybių pritraukti komercinius rėmėjus, orientuokitės į socialines normas (pakeisim žmonių gyvenimus, etc.) prašydami nemokamos pagalbos (kad ja nereikia piktnaudžiauti ir, kad viskas galų gale yra mokama – atskira tema) arba atsilygindami dovanomis. Taip, dovanos irgi nuima rinkos skonį. Čia svarbu nepamiršti, jog jeigu atsidėkodami dovanojate vyno butelį, tai ir dovanokit tiesiog vyno butelį (kad ir prabangioje pakuotėje), tačiau niekada nedovanokite su žodžiais “čia jums už paslaugėlę 70 litų kainavęs vyno butelis”.
Pasaulyje yra pavyzdžių, kai net tokie meterialūs profesionalai kaip teisininkai sutinka padėti nemokamai, nors nesutinka konsultuoti neišgalinčių susimokėti žmonių už 30$ per valandą vietoj 250$.
Tai, ką žmogus gali padaryti už pilną socialinį atlyginimą, jis niekada taip gerai ir kokybiškai nepadarys už apkarpytą rinkos atlyginimą.
***
Dar keli mano įrašai žmogaus neracionalaus elgesio tema tinklaraštyje dansu.lt: I dalis | II dalis.
