Nomoshiti.jp

Europos Komisijos atstovybę Lietuvoje galima pasveikinti už iniciatyvumą. Jų projektai varijuoja nuo informavimo apie globalinį atšilimą (“Žaliosios europiečių atostogos”, “Panda sugėdintoja”) iki tolerancijos skatinimo veiksmų (“Tolerometras”, “Kukis ir Medutis”). Deja, kai matai, kaip kai kurie šių projektų pakyla nuo popieriaus lapo, darosi liūdna.

Pirmas dalykas, kurį turi žinoti socialine komunikaciją darantis arba ją tvirtinantis žmogus yra, jog mažiausia, ką ji turi atlikti, tai nepakenkti. Pavyzdžiui, jūs darote savižudybių prevencijos plakatą ir nutariate jame pavaizduoti apsišlapinusį pakaruoklį -- suprask, štai kaip tu atrodysi, jeigu pasikarsi. Tuo tarpu ant ribos esančio jaunuolio psichika tokį plakatą priimtų kaip trigerį būtent taip ir pasielgti, būtent su virve. Norėjom kaip geriau, gavosi kaip visada…

Panašiai ir su EK atstovybės Lietuvoje projektais. Štai jų “Tolerometras” facebook’e iš kelių faktų apie mane (kiek turiu kitataučių draugų, etc.) sprendžia apie mano tolerancijos lygį. Tokiam -metrui atsikirsti galėtum tik sukurdamas stereotipometrį ir naivumometrį. “Panda sugėdintoja” turėjo pamokyti žmones rūšiuoti atliekas, vandenį -- tausoti aplinką -- ir pamokė. Pagrindiniu herojumi tampa vaikis, kuris 4x4 automobilio turėtojui vien už tai, kad jis turi tokį automobilį, praduria padangas. Puiku pavyzdys tokio amžiaus vaikui, kuris yra rodomas klipe. Ir šiaip, problemų sprendimas fiziniu smurtu yra labai “puikus” ėjimas. Taip sakant, iš vienos pusės mokom suaugusiuosius, jog mušti vaiko nevalia, augink atsakingai, tuo pačiu būsimus suaugusiuosius problemas spręsti mokiname būtent jėga.

Vakar prasidėjęs serialas “Kukis ir Medutis” turėtų Lietuvą mokyti tolerancijos. Teko matyti šios kampanijos kūrybinę užduotį, kurioje jau buvo užkoduota jos nesėkmė, dėl ko patys ir nedalyvavom konkurse. Sukurti serialą, kurio herojai Tolerauskas ir Netolerauskas (darbiniai vardai), aišku, buvo galima “For the Bible Tells Me So…” struktūra

kur irgi yra ir Tolerauskas (ypač užkadrinis balsas) ir Netolerauskas (pagrindinis herojus). Ten situacija aiški -- yra žmogus, kuris klysta, o jam moksliniais faktais bandoma gražiai paaiškinti, jog yra kitaip. Ir faktai pasakomi, ir atsakoma į esminį klausimą “kodėl turėčiau tuo tikėti?”, ir net humoro įpinama.

Lietuviška versija gi tėra studentiški juokeliai. Štai yra Ožkutis, t.y. Kukis ir Medutis. Vienas su kvailom baimėm, prietarais, o kitas su meškiniškai autoritetingomis žiniomis ir nepriekaištingu humoru. Tarp eilučių (nors ne tik), nežinioje esantys herojus yra laikomas idiotu iš kurio reikia šaipytis. Kas iš to? Tie, kurie neturi nieko prieš gėjus (jie gal tiesiog šiaip neturi nieko prieš juos -- tai dar nereiškia, jog yra tolerantiški) yra gražia forma supriešinami, atitolinami nuo tų, kurie jų nekenčia. Klipas neskatina jų suprasti, tik sako, kad jie yra tamsuoliai ir belieka iš tokių šaipytis. Iš kitos pusės tie “tamsuoliai” po klipo nė trupučio neprašviesės, nes a) iš jų tyčiojamasi (įsivaizduokit save situacijoj, kuri prasideda žodžiais “tu esi idiotas, bet dabar aš tave pamokysiu, kaip iš tiesų reikia daryti…”); b) skirtingai nei aukščiau esančiame klipe, jokių objektyvių žinių/faktų, kurie galėtų pramušti įsisenėjusius stereotipus, klipo herojus nepateikia. Pasakymas “per televizorių sakė” prilygsta tik dar vienam “durniau, tau ką neaišku, kad esi durnius?”

Čia galima grįžti prie to, jog pagrindinė socialinės komunikacijos taisyklė teigia “nepakenkti”. Pažiūrėjus pirmą “Kukis ir Medutis” akivaizdu, jog viena stovykla (“tolerantiškieji”) tik dar labiau nutols nuo netolerantiškų žmonių ir tuo pačiu patys taps labiau netolerantiškais, o kita, be patyčių negavusi jokių žinių apie tai, kodėl jie turėtų keisti savo nuostatas, dar labiau atsitvers nuo pirmųjų.

Pamenu “Rimi” savo mokyklos sezono komunikacijoje turėjo įvairius herojus, kurių vienas apie save skelbė: “aš nesu nenaudinga, aš galiu būti panaudota, kaip blogas pavyzdys”. EK atstovybė Lietuvoje sistemingai pildo šią kolekciją.