Visai neseniai lauko reklamos stenduose pasirodė ši reklama. Reik pripažint, kad išsiskirianti, nes kai visi bando (o ne visiems pavyksta) išspausti gerą fotografiją, tokių spalvų grafinis maketas išsišoka. Blogai tik, kad jis išsišoka ir nieko daugiau…
Nėra abejonių – prostatos vėžys yra rimtas dalykas. Ypač, kai su tuo susiduri. Tada žinai viską – nuo ko prasideda, kokie simptomai, etc. Gi kol neprasideda, tol, kaip ir visų kitų vėžių atveju – tai senų žmonių problema. Tai, jog tikrintis reiktų pradėti jau nuo kokių 35 (ypač jeigu giminėje yra buvę prostatos vėžio atvejų) – vargiai kam šautų į galvą. Todėl ir gaila, kad paleidžiama kampanija, kuri puikiai suprantama akcijos organizatoriam bei jų reklamos agentūrai, tačiau ne eiliniam žmogui.
Britai, pamenu, yra darę kampaniją, kurioje tarytum matai vyro kojas su trumpikėmis, tačiau paaiškėja, kad specialaus dydžio mažos trumpikės aptempia vietą ties alkūne. Žinutė paprasta – tai padaryti labai paprasta. Ką jie bando spręsti, tai, matyt, Britanijoje sklandančia žinią, jog norint pasitikrinti nuo prostatos vėžio, teks patirtį nemalonią procedūrą. Ne, sako plakatas, mes tik paimsim kraujo iš rankos. Ar tai veiktų pas mus? Ne, nes iki tokio žinojimo bei įsisąmoninimo lygio, kaip Britanijoje, Lietuvoje toli. Ten buvo nuspręsta kalbėti ne apie žinomumą (kuris, tikėtina, jau pasiektas), bet procedūros paprastumą. Lietuvoje reiktų apie žinomumą. Jeigu imti šį plakatą, negalvojant atskiros idėjos, pakaktų antraštės apie tai, jog prostatos vėžys nusineša daugiausiai vyrų gyvybių, o šiek tiek mažesnėm raidėm detalizacijos – tiek % miršta/diagnozuojama iki 35 metų, tiek … iki ir t.t. ir pan. Dabar gi turim reklamą tiems, kam per 60. Ir tai… “dažniausiai onkologinė liga”, dar nereiškia, kad aš pateksiu į tą dažniausią. Reziumė: neaktualu (čia ne man) ir nekonkretu (bent aprašykit tą simptomą, kurį vaizduojat grafiškai).
Europos Komisijos atstovybę Lietuvoje galima pasveikinti už iniciatyvumą. Jų projektai varijuoja nuo informavimo apie globalinį atšilimą (“Žaliosios europiečių atostogos”, “Panda sugėdintoja”) iki tolerancijos skatinimo veiksmų (“Tolerometras”, “Kukis ir Medutis”). Deja, kai matai, kaip kai kurie šių projektų pakyla nuo popieriaus lapo, darosi liūdna.
Pirmas dalykas, kurį turi žinoti socialine komunikaciją darantis arba ją tvirtinantis žmogus yra, jog mažiausia, ką ji turi atlikti, tai nepakenkti. Pavyzdžiui, jūs darote savižudybių prevencijos plakatą ir nutariate jame pavaizduoti apsišlapinusį pakaruoklį -- suprask, štai kaip tu atrodysi, jeigu pasikarsi. Tuo tarpu ant ribos esančio jaunuolio psichika tokį plakatą priimtų kaip trigerį būtent taip ir pasielgti, būtent su virve. Norėjom kaip geriau, gavosi kaip visada…
Panašiai ir su EK atstovybės Lietuvoje projektais. Štai jų “Tolerometras” facebook’e iš kelių faktų apie mane (kiek turiu kitataučių draugų, etc.) sprendžia apie mano tolerancijos lygį. Tokiam -metrui atsikirsti galėtum tik sukurdamas stereotipometrį ir naivumometrį. “Panda sugėdintoja” turėjo pamokyti žmones rūšiuoti atliekas, vandenį -- tausoti aplinką -- ir pamokė. Pagrindiniu herojumi tampa vaikis, kuris 4x4 automobilio turėtojui vien už tai, kad jis turi tokį automobilį, praduria padangas. Puiku pavyzdys tokio amžiaus vaikui, kuris yra rodomas klipe. Ir šiaip, problemų sprendimas fiziniu smurtu yra labai “puikus” ėjimas. Taip sakant, iš vienos pusės mokom suaugusiuosius, jog mušti vaiko nevalia, augink atsakingai, tuo pačiu būsimus suaugusiuosius problemas spręsti mokiname būtent jėga.
Vakar prasidėjęs serialas “Kukis ir Medutis” turėtų Lietuvą mokyti tolerancijos. Teko matyti šios kampanijos kūrybinę užduotį, kurioje jau buvo užkoduota jos nesėkmė, dėl ko patys ir nedalyvavom konkurse. Sukurti serialą, kurio herojai Tolerauskas ir Netolerauskas (darbiniai vardai), aišku, buvo galima “For the Bible Tells Me So…” struktūra
kur irgi yra ir Tolerauskas (ypač užkadrinis balsas) ir Netolerauskas (pagrindinis herojus). Ten situacija aiški -- yra žmogus, kuris klysta, o jam moksliniais faktais bandoma gražiai paaiškinti, jog yra kitaip. Ir faktai pasakomi, ir atsakoma į esminį klausimą “kodėl turėčiau tuo tikėti?”, ir net humoro įpinama.
Lietuviška versija gi tėra studentiški juokeliai. Štai yra Ožkutis, t.y. Kukis ir Medutis. Vienas su kvailom baimėm, prietarais, o kitas su meškiniškai autoritetingomis žiniomis ir nepriekaištingu humoru. Tarp eilučių (nors ne tik), nežinioje esantys herojus yra laikomas idiotu iš kurio reikia šaipytis. Kas iš to? Tie, kurie neturi nieko prieš gėjus (jie gal tiesiog šiaip neturi nieko prieš juos -- tai dar nereiškia, jog yra tolerantiški) yra gražia forma supriešinami, atitolinami nuo tų, kurie jų nekenčia. Klipas neskatina jų suprasti, tik sako, kad jie yra tamsuoliai ir belieka iš tokių šaipytis. Iš kitos pusės tie “tamsuoliai” po klipo nė trupučio neprašviesės, nes a) iš jų tyčiojamasi (įsivaizduokit save situacijoj, kuri prasideda žodžiais “tu esi idiotas, bet dabar aš tave pamokysiu, kaip iš tiesų reikia daryti…”); b) skirtingai nei aukščiau esančiame klipe, jokių objektyvių žinių/faktų, kurie galėtų pramušti įsisenėjusius stereotipus, klipo herojus nepateikia. Pasakymas “per televizorių sakė” prilygsta tik dar vienam “durniau, tau ką neaišku, kad esi durnius?”
Čia galima grįžti prie to, jog pagrindinė socialinės komunikacijos taisyklė teigia “nepakenkti”. Pažiūrėjus pirmą “Kukis ir Medutis” akivaizdu, jog viena stovykla (“tolerantiškieji”) tik dar labiau nutols nuo netolerantiškų žmonių ir tuo pačiu patys taps labiau netolerantiškais, o kita, be patyčių negavusi jokių žinių apie tai, kodėl jie turėtų keisti savo nuostatas, dar labiau atsitvers nuo pirmųjų.
Pamenu “Rimi” savo mokyklos sezono komunikacijoje turėjo įvairius herojus, kurių vienas apie save skelbė: “aš nesu nenaudinga, aš galiu būti panaudota, kaip blogas pavyzdys”. EK atstovybė Lietuvoje sistemingai pildo šią kolekciją.
“Tokios reklamos frazės kaip „Parduos tave kaip lėlę” arba „Ir Kaune galima gyventi” jau tapo šiuolaikinio folkloro dalimi. Ar socialinė reklama iš tikrųjų keičia žmonių mąstymą, ar yra tik būdas nusiplauti rankas nuo ilgalaikių socialinių kampanijų, aiškinasi Rasa Navickaitė.”
Kampanija: 3 beždžionės. Klientas: Transparency International Lietuvos skyrius Darbai: Lauko reklama
Užduotis: atkreipti dėmesį į pranešėjų (žmonių, kurie praneša apie korupciją, etc.) problematiką. Kadangi kampanijos pradžiai pranešėjų apsaugos įstatymas patvirtintas nebuvo, “Išgirdai, pamatei – pranešk” buvo pakeistas į kiek aptakesnes formuluotes. Su viltim, kad rudenį bus antras kampanijos etapas su jau konkretesne žinute, kol kas… www.drasuszodis.lt
Jeigu pirma socialinės reklamos taisyklė skelbia “nepakenk”, tai antroji yra “jokių dviprasmybių”, kitaip tariant žmogus pamatęs reklamą neturi sau užsiduoti klausimo “kas čia norėta pasakyti?” Deja, problemos egzistuojančios komercinėje reklamoje, dar geriau matosi socialinėje, prie kurių net iš kliento pusės nedirba komunikacijos profesionalai.
Donorystė.lt jau ne kartą pademonstravus, jog turi partnerių mokančių gražiai piešti, su perduodama žinute eilinį kartą krenta į A>B>C>D duobę. Čia tas atvejis, kai organizacijos viduje logine seka sudėliojama žinutė, užmirštant, kad galutine jos išraiška gali būti nesuprantama, nežinant kuo ji grindžiama. Geriausias A>B>C>D pavyzdys buvo tų pačių žmonių darytas “Žalias kaspinas”, kuris klausė “Ar galėčiau laukti dovanos, pats neapsisprendęs dovanoti?”. Supranti, kad užsakovas kas rytą keliasi galvodamas apie organų donorystę ir jam puikiai žinoma žalio kaspino simbolika, tačiau eiliniam piliečiui į nedidelės organizacijos žmonių aktualijas giliai nusispjaut.
Ta pati problema ir dabar. Pamirštam, kad vaizdinė plakato pusė nėra labai motyvuojanti ar sustiprinanti neaiškią žinutę, bet ir pats tekstas toks, kad sunku atnarpliot. Jeigu suprantu, kad kalbama apie organų donorystę, prašymas dovanotį širdį atrodo kiek per stiprus, jeigu norima pasakyti, kad… Na, ne, iš ties, čia galima rasti bent tuziną teksto išrišimo būdų, kurį galiausiai vainikuoja pagalbos telefonu linijoms labiau tinkamas sakinys “vienas pokalbis gali išgelbėti gyvybes”. Yra ir kampanijos klipas, kuris tik sustiprina įspūdį, kad po minimais teiginiais gali pakišti bet ką – ir 2%, ir paramą donorystei, ir..
p.s. Kad neatrodytų, jog čia tėra tuščias kabinėjimasis (“juk realiai supranti apie ką kalbama?”), pastebėsiu, kad www.donoryste.lt jau veda į puslapį susijusį su kraujo donoryste.
NOMOSHITI. Vienintelė komunikacijos agentūra Lietuvoje, kurios specializacija - sprendimai (socialiai) atsakingam verslui ir socialinė reklama.
Reklamos srityje pradėjau dirbti 2003 metais, 2005 kiek daugiau domėtis socialine reklama ir įmonių socialine atsakomybe, o 2007 metais gimė „Nomoshiti“. Kol kas tai labiau hobis, tačiau toks, kurio nesinori atsisakyti. Dauguma verslo įmonių į socialinę atsakomybę žiūri kaip į gražų, bet nebūtiną dalyką. Užsienyje gi galima rasti nemažai pavyzdžių, kurie visų pirma rodo, jog būti socialiai atsakinga, įmonei apsimoka (tiek darbuotojų motyvavimo, tiek pardavimų didinimo prasme, etc.), tačiau edukaciją paliekam kitom institucijom, o patys laukiam tų, kurie jau žino, kad jiems to reikia, tačiau nežino nuo ko pradėti.
Tai pat dirbam ir su nevyriausybinėmis organizacijomis bei biudžetinėmis įstaigomis. Konsultuojam visada ir nemokamai, tačiau reklaminių kampanijų nemokamai nekuriame. Bent jau kol kas.
Didžiąją dalį projektų įgyvendiname kartu su reklamos agentūra „Box“, kurioje dirbu kūrybos direktoriumi.
„Nomoshiti“ direktorius,
Paulius Rymeikis
Teikiame paslaugas nuo konsultavimo įmonių socialinės atsakomybės klausimais (ĮSA) iki nuoseklios ĮSA politikos sukūrimo ir įgyvendinimo:
-Konsultacijos įmonių socialinės atsakomybės klausimais
-Įmonių socialinis auditas
-ĮSA politikos sukūrimas
-Įmonių vidinio ĮSA specialisto paruošimas ir konsultavimas
-Atstovavimas įmonės darbuotojams (Ombudsmeno veikla)
-ĮSA politikos pristatymas įmonės darbuotojams
-ĮSA rėmimo projektai (specialūs visuomeniniai/socialiniai rėmimo projektai, jų strategija, sukūrimas ir įgyvendinimas)
-Partnerių paieška visuomeninių/socialinių rėmimo projektų įgyvendinimui
Žinoma, kad strategiškai suplanuota ir įgyvendinama įmonių socialinės atsakomybės politika bei veikla įmonei užtikrina:
-Didesnius pardavimus ir rinkos dalį
-Tvirtesnį prekių ženklo pozicionavimą
-Geresnį įmonės įvaizdį
-Didesnės galimybės pritraukti, motyvuoti bei išlaikyti darbuotojus
-Sumažinti veiklos kaštus
-Sustiprinti įmonės patrauklumą investuotojams.
Susitikim ir mes papasakosim daugiau.
9 iš 10 socialinių reklamų nepasiekia tikslo (arba pasiekia jį tik iš dalies), nes jas kuria agentūros, kurių specializacija - komercinė reklama. Tačiau suteikti informaciją, įtikinti, priminti apie prekę arba paslaugą, paskatinti pirkti (komercinės reklamos tikslai) yre ne tas pats, kas atkreipti dėmesį į socialines problemas, pakeisti visuomenės požiūrį į jas, formuoti moralines vertybes (socialinės reklamos tikslas).
Viena yra įtikinti žmogų nusipirkti alaus (moki pinigus ir už tai gauni malonumą, atsigaivinimą) arba lėktuvo bilietą (moki pinigus todėl keliauji, kur nori) ir visai kas kita įtikinti žmogų mesti rūkyti (atimti malonumą) arba priversti surinkti šuns ekskrementus (suteikti papildomų rūpesčių).
Todėl 2008 metais įkūrėm NOMOSHITI, agentūrą, kurios specializacija - socialinė (visuomeninė) reklama. Nuo 2009 metų įmonė išplėtė savo veiklą ir užsiima konsultavimu įmonių socialinės atsakomybės klausimais (daugiau apie tai skiltyje "Verslui").
Socialinės reklamos užsakovams siūlome visą paslaugų spektrą - nuo konsultavimo strategijos klausimais iki kūrybos darbų ir projekto įgyvendinimo.