Oct
14
Vakarai mus (dažniau vaizdelių “išlaižymo” prasme) senokai paliko akmens amžiuje, o Rusijoje socialinė reklama išgyvena tą pačią stadiją, kaip ir Lietuvoje. Tai žiūri, ką jie apdovanojo spalio 1 d. vykusiuose apdovanojimuose ir matai, kad kiekybė yra viena (ar mes turėtume iš ko tokius apdovanojimus daryti?), o kokybė, dažnai atsiremianti į supratimą apie socialinę reklamą, visai kas kita.
Paverkšlenimus, nespalvotus kadrus ir tolimas metaforas bei moralinius spaudimus-pajuokavimus iš serijos “matyk toliau savo bambos” (turiu omeny klipą apie šuolininkę nuo tramplyno) papildo kažkur jau matyti motyvai (klipas vienas partneris – daug partnerių) ir absoliučiai begėdiška McCannų serija, kurioje bent 4-ių donorystės kampanijų užsienyje kopijos. Na, bet tai Rusija. Iš kitos pusės, džiugina “Откуда берутся дети?” pozityvas – su vakarietišku “nulaižymų” būtų puikus darbas.
Maskvos socialinės reklamos festivalio nugalėtojai ->
Oct
12
Nors Philip Kotler dažniausiai tekdavo minėti ironiškai pašiepiant nelanksčius klientus ar kolegas projektų vadovus iš reklamos agentūros (kaip vienintelį marketingo tema skaitytą autorių), marketingo guru statusas jam suteiktas ne vien už “Principles of Marketing” (dirbdamas pakankamai nišinėje socialiai atsakingo verslo ir socialinės reklamos sferoje dažnai į dienos šviesą ištraukiu jo su bendraautoriais išleistas “Strategic Marketing for Nonprofit Organizations”, “Social Marketing: Strategies for Changing Public Behavior” ir “Corporate Social Responsibility: Doing the Most Good for Your Company and Your Cause”). Paskutinis jo žodis: Marketing 3.0.
Neseniai vienoje konferencijoje pristatinėdamas naujausią savo knygą “Chaotics: The Business of Managing and Marketing in the Age of Turbulence”, Phillip Kotler keliose skaidrėse užsiminė apie Marketing 3.0. Jo paties žodžiais:
“My colleagues and I believe that Mktg 1.0 represented an effort to establish the superior performance of a product (“Tide cleans better,” “Volvo is safety,”) In Mktg 2.0, marketing added an emotional dimension to strengthen its appeal to prospective customers. We are entering Mktg 3.0 where marketers are adding a human spirit dimension. Mktg 1.0 and 2.0 is how about a product or offering will serve you. Mktg 3.0 is how a product and its company are sensitive to social and economic issues that are a concern to everyone. Companies that conduct themselves Get the whole story »
Sep
16
Jeigu Seth Godinas jums yra guru, pakaks perskaityti jo įrašą “Enormity” ir įsikalti į galvą – kuo didesnę problemą žmonėms siūlai spręsti, tuo mažiau šansų, kad jie prisidės. Paaiškinimas paprastas – kiekvienas norim matyti savo darbo rezultatus ir nenorim švaistyti jėgų beviltiškiems (o tokiais ir atrodo grandioziniai) projektams. Logikos yra, bet ar tikrai?
Apie tai (vienoje geriausių pastarųjų metų komunikacijos knygų) “Made To Stick” kalba Cheap Heath ir Dan Heath. Viskas prasidėjo nuo Motinos Teresės citatos:
“If I look at the mass, I will never act. If I look at one, I will”.
Cernagie Mellon universiteto tyrėjai nutarė ištirti ar tai galioja visiems. Norėdami tai išsiaiškinti, tiriamiesiems jie davė klausimyną (apie technologijų naudojimą) ir 5$ už dalyvavimą. Klausimyno turinys buvo visai nesvarbus – tyrėjams tiesiog reikėjo įduoti 5$ (1$ kupiūromis) ir pažiūrėti, kaip jie bus panaudoti, kai po klausimyno užpildymo, tiriamiesiems bus įteiktas laiškas-brošiūra su pagalbos prašymu. Tiesą sakant, laiškai buvo du, jie buvo skirtingi ir kiekvienas iš dalyvių gavo tik vieną iš jų. Pirmojo laiško pagrindas buvo statistika ir problemų Afrikoje mąstelio įvardijimas, pavyzdžiui: “Dėl maisto trūkumo Malavyje kenčia trys milijonai vaikų”. Antrąjame laiške buvo kalbama apie vargšę mergaitę vardu Rokia, kuri gyvena Malyje, Afrikoje ir kurios gyvenimas pasikeistų, jeigu jūs paaukotumėt jos šeimai. Abu pagalbos šauksmai buvo pasirašyti “Save The Children” vardu.
Rezultatas? Get the whole story »
Sep
16
Jeigu tikėt “Teo” atliktu tyrimu, “Per paskutinius 12 mėnesių kokioje nors veikloje be jokio atlygio savo laisvalaikio sąskaita yra dalyvavę 46% Lietuvos gyventojų” (pusė Lietuvos!). Jeigu apsižvalgytumėt aplink, ar lengvai tuo patikėtumėt? Taip, daugelis, kaip savanoriavimą, įvardino tokias paprastas veiklas, kaip aplinkos tvarkymas arba padėjimas žmonėms kokiu nors būdu, bet kas už viso to slepiasi? Šiuo atveju, jeigu nesutinkat su statistika, lengviausias paaiškinimas būtų, jog savanoriavimas iš esmės yra teigiama veikla, tad kaip po viso to atsakyti į klausimą: O pats ar savanoriaujat? “E… Taip. O kaip? Na, e… Padedu žmonėms, e… Tvarkom aplinką, kai būna kas nors organizuoja…”. Tikėtina, jog panašių rezultatų galima tikėtis ir klausiant ar mušate savo vaikus? “Ar aš? Ne (aš savuosius tik auklėju)”. Martino Lindstromo tyrimo metu, kuris nusėdo knygoje “Buyology”, dažnai gali perskaityti, jog žmonės nemeluoja – tiesiog sprendimus priimanti pasąmonė dažnai prieštarauja sąmonei. Iš čia ir “Reklama manęs neveikia” bei pilni namai reklamuojamų prekių. Get the whole story »
Aug
28
(Mano įrašas tinklaraštyje dansu.lt) Dažnai prisimenu prieš kelis dešimtmečius vaikiškame žurnale „Genys“ išspausdintą istoriją apie tai, kaip Paršiukas Čiukas virė savo gimtadienio sriubą. Kiškio patartas Čiukas sriubą paskanino morka, ožkos – kopūstu, ežio – obuoliu ir t.t. Nereikia nė sakyti – vos paragavę galutinio rezultato visi ėmė spjaudytis. Panašių rezultatų galima pasiekti focus grupėse, kai po darbo į aptarimų kambarį pakviesti nepažįstamieji trumpam tampa reklamos ekspertais. „Facebook“, „Twitter“ ir tinklaraščių eroje kiekvienas tapo specialistu, kritiku, žinovu, o aplink tik ir girdi: reikia klausyti vartotojų – jie patys pasakys, ko jiems reikia. Ar tuo reikia tikėti todėl, kad daug kas taip sako, ar todėl, kad tai iš tiesų pasitvirtina?
***
Keletą gerų pavyzdžių šia tema yra pateikęs pop sociologas Malcolm Gladwell. Kad ir istorija apie Howard Moskowitz bei spagečių padažą. Viskas prasidėjo, kai atsiradus aspartamui, „Pepsi“ davė užduotį Howard Moskowitz atrasti tobulą kiekį saldiklio jų Diet Pepsi. Tai, kas žemiau 8% yra per mažai saldu, o tai, kas virš 12%, pernelyg saldu, teigė jie. Taigi, Howard Moskowitz padarė daugybę „Pepsi“ variantų, kuriuose saldumas kas 0.5% didėjo nuo 8% iki 12%. Rezultatu „Pepsi“ nebuvo patenkinta, nes Howardas, apklausęs šimtus vartotojų, priėjo nuomonės, jog nėra tobulo kiekio – yra tobuli kiekiai, tai yra, žmonių skoniai pernelyg skyrėsi, jog pavyktų atrasti stebuklingą vidurkį. Get the whole story »
