Category Archives: Socialinė užsienyje

Jun 21 0 comments
Socialinė užsienyje

[knyga:] Switch: How to Change Things When Change Is Hard.

(įrašas skelbtas tiklaraštyje www.dansu.lt). Prieš keletą savaičių rašiau apie broliukų Dan ir Chip Heath knygą “Made to Stick: Why Some Ideas Survive and Others Die”. Kaip jau ne kartą esu minėjęs, man tai knyga nr.1, kurią rekomenduočiau “Dansu Dansu” skaitytojams, tad nenuostabu, jog naująjį jų darbą “Switch: How to Change Things When Change Is Hard” į pirkinių krepšelį įsimečiau per daug nesigilindamas apie ką ji. Knygą lydi nemokami resursai oficialiame puslapyje, kurių pavadinimai “Switch for Organizations”, “Switch for Managers”, “Switch for Marketers”, “Switch for the Social Sector”, “Switch for Personal Change” puikiai atsako į klausimą, kam ji skirta, o trumpą knygos pristatymą norėčiau pradėti istorija iš jos:

“Susimauti – dažniausiai yra geriausias būdas kažko išmokti, dėl ko ankstyva nesėkmė yra tam tikra prasme būtina investicija. Tai puikiai iliustruoja pasakojimas iš IBM istorijos. Šešiadešimtaisiais vienas IBM darbuotojų padarė sprendimą dėl kurio kompanija prarado 10 mln. $ (70 mln. $, perskaičiavus 2009 m. verte). Tuometinis IBM vadovas Tom Watson pasikvietė minimą darbuotoją į sustikimą centrinėje IBM būstinėje. Pasak žurnalisto Paul B.Caroll, štai kas nutiko tada:

Įėjusio persigandusio darbuotojo Tom Watson paklausė: Ar žinai, kodėl aš tave čia pasikviečiau? Šis atsakė: “Spėju, jog esu čia tam, kad mane atleistumėt”. Watsonas atrodė nustebęs. Atleisti tave?, – paklausė. Žinoma, kad ne. Aš juk ką tik išleidau 10 mln. $ tavo apmokymui”.

Ši kone anekdotinė situacija turi tą patį moralą, kaip legendinė Samuel Beckett frazė “Try again. Fail again. Fail better.” ir kalba apie tai, jog jeigu norime kažką pakeisti, turime elgtis kaip treneriai, o ne kaip rezultato skaičiuotojai. Deja, labai dažnai žmonių mokymo(si) stadija yra praleidžiama ir nors ant popieriaus atrodo savaime suprantama, kad kiekviena naujovė iš pradžių neišvengiamai įneša ir didesnį klaidų skaičių, ilgainiui, jeigu ji iš principo yra gera, duoda daug geresnius rezultatus. Tiesiog to momento reikia sulaukti. Knygoje tai iliustruojama pavyzdžiu apie bandymą įdiegti mažiau invaziškas širdies operacijas ir statistiką, jog ligoninės, kurios nesugebėjo įvaldyti šios technikos padarė esminę klaidą – sugrįžo prie senų metodų, kai naujasis nepasirodė lengvenis pirmu bandymu.

Tačiau tai tik pavyzdys, istorija, įvadas, o pati knyga nėra pabirų istorijų kratinys – tai įsimintinai struktūrizuota knyga, kuri remiasi psichologo Jonathan Haidt knygoje “The Happiness Hypothesis” pasiūlyta raitelio (rider), dramblio (elephant) ir kelio (path) metafora. Raitelis ir dramblys, tai lyg racionalioji ir emocinė mūsų pusės kovojančios tarpusavyje: viena sako “reikia”, kita – “nenoriu”. Vieni čia gali prisiminti bandymus eiti į sporto klubą, kiti pramiegotas rytines paskaitas, treti nepavykusias dietas. Mes dažnai žinome, kad turime padaryti tam tikrus sprendimus, nes jie mums naudingi, tačiau žinojimo negana, ką įrodo didelis rūkančių medikų procentas. Tačiau dramblį (emocinę pusę) galima motyvuoti. Sunku prisėsti prie “metų darbo”, nes tai nuobodus ir daug laiko suvalgysiantis reikalas? Sako tokiais atvejais reikia išbandyti penkių minučių techniką, t.y. prisėsti prie darbo penkiom minutėm (juk tai tikrai ne daug laiko). Kai prisėdi, dažniausiai ir padarai. Keista, bet tai iš tiesų veikia ir tai tik viena iš technikų priversti dramblį pajudėti.

Problema su raiteliu dažniausiai yra ta, jog jam trūksta aiškumo, kur link jis turi judėti, ką konkrečiai daryti? Neturėdamas atsakymų į šiuos klausimus, raitelis dramblį vedžios ratais. Abstraktumas neskatina veiksmo. Gal todėl sprendimas “reikia numesti svorio” tuo ir baigiasi (fraze “reikia numesti svorio”), kai veikiantys pavyzdžiai pasižymi konkretumu (kiekvieną rytą mankštintis n minučių, nevalgyti po 18h, numesti 2kg per savaitę, 8kg per mėnesį). Ši dalis ypatingai turėtų būti naudinga plakatų iš serijos “Žmogus ne šiukšlė, išmesti negaliu” kūrėjams. Žmogus gal ir turi potencialą veiksmui, bet…

Galiausiai tai, kas gali atrodyti kaip žmonių problema, gali būti aplinkybių, situacijos problema. Kartais užtenka pakeisti aplinkybes ir pokytis įvyksta net netrukdant raitelio bei dramblio. Knygos įvade minimas pavyzdys apie popcorno porcijas kino teatruose – tie, kurie nemokamai gavo didesnes, suvalgydavo daugiau, nors patys manydavo, kad porcijos dydis jų suvalgyto kiekio neįtakojo. Aš pats visą kompiuterinį gyvenimą turėjau problemą su ikonėlėm pergrūstu kompiuterio darbastaliu iš serijos “velnias koją išsisuks”. Pažadas apsivalyti kiekvienos savaitės pabaigoje ėmė skaudinti duodamas suprasti apie valios silpnumą, tačiau užteko pakeisti darbastalio paveiksliuką į tokį, kuris netenka prasmės būdamas užkrautas (citata, žmogaus žvilgsnis) ir valymo procedūros prasideda vos pradėjus krautis antram stulpeliui.

Tad, jeigu norite kažką pakeisti savo asmeniniame gyvenime, organizacijoje ar visuomenėje, turėkit omeny, kad jums to pasiekti padės keturi dalykai: raitelio (racionaliosios žmogaus pusės) nukreipimas, dramblio (emocinės žmogaus pusės) motyvavimas, kelio (aplinkybių) sukūrimas, bet pirmiausia – knygos “Switch” įsigijimas.

Nuorodos:
Switch: How to Change Things When Change Is Hard.pdf [Įvadas, nemokamai].
Switch: How to Change Things When Change Is Hard (amazon.com)
How to Change Things When Change Is Hard [oficialus puslapis/ resursai]

Apr 15 2 comments
Socialinė Lietuvoje, Socialinė užsienyje

Nauda, kurią gauna socialiai atsakingos įmonės.

st.you - labdaringas www.notashop.lt projektas.

Kai matai iš užsienio plaukiančią statistiką apie tai, jog socialiai atsakingos įmonės uždirba daugiau, egzistuoja ilgiau ir atranda kitų tokios politikos vykdymo privalumų, kyla klausimas, kodėl tiek mažai įmonių šiuo keliu pasuka Lietuvoje? Atrodo nelogiška, prieštarauja verslo logikai. Bet taip jau yra – jeigu niekas aplink to nedaro, reiškia ir mums nereikia, nerizikuosim. Jeigu kas pradės, tai ir mes neatsiliksim. Statistika, skaičiai pristatant buvimo socialiai atsakinga įmone privalumus yra gerai, bet aš ir pats mėgstu ir kitiems siūlau informaciją vertinti kritiškai – pabandyti perleisti ją per save, paklausti, o kaip aš elgčiausi būdamas eilinio pirkėjo, darbuotojo, investuotojo vietoje? Šalta statistika teigia, kad net 76% amerikiečių informacija apie tai ar įmonė žinoma, kaip socialiai atsakinga, daro įtaką pasirenkant darbovietę. Tai šiek tiek sunkiai įsivaizduojama statistika, bet štai kiti skaičiai – 80% teigia, jog jie greičiausiai atsisakytų dirbti kompanijoje, kuri pasižymėjo kaip socialiai neatsakinga (pavyzdžiui viešumoje paskelbta informacija, kad darbui yra išnaudojama menkai apmokama Kinijos vaikų darbo jėga). Tikrai, įsivaizduokim, kas būtų, jeigu informacija apie konservantus “Veiverių” majanoze būtų išeksplotuota plačiau… “Veiverių” majonezo įmonė, žinoma, kaip dedanti konservantus į savo produkciją ir tai nutylinti, ieško darbuotojų”. Tikrai “patrauklu”. Čia prisimenu ir visai neseną Legacy Foundation reklamą, kurioje ieškomas vadovas tabako kampanijai ->>>. Tokia reakcija nesunku patikėt.

Kaip ten bebūtų, nepriklausomai nuo individualių įsitikinimų socialinės atsakomybės naudos atžvilgiu, šios srities praktikai ir teoretikai teigia, jog nuosekliai ir strategiškai įgyvendinama įmonių socialinės atsakomybės politika, gali duoti štai ką:

- Didesnius pardavimus ir rinkos dalį
- Tvirtesnį prekių ženklo pozicionavimą
- Geresnį įmonės įvaizdį
- Didesnės galimybės pritraukti, motyvuoti bei išlaikyti darbuotojus
- Sumažinti veiklos kaštus
- Sustiprinti įmonės patrauklumą investuotojams. Get the whole story »

Apr 09 7 comments
Socialinė Lietuvoje, Socialinė užsienyje

Įmonių socialinė atsakomybė: mada, būtinybė, …?

Prieš dešimtmetį žmonių iš “Saatchi & Saatchi Cause Connection” (S&S padalinys atsakingas už įmonių rėmimo projektus) išleistoje knygoje “Brand Spirit: How cause related marketing builds brands”, buvo aukščiau įdėta iliustracija. Čia jokia filosofija – pliki faktai. Jeigu kažkada užtekdavo pasakyti, jog štai yra šaldytuvas, daiktas, kuriame jūsų produktai ilgiau išliks švieži, tai atsiradus kelioms dešimtims šaldytuvų gamintojų, teko ieškoti individualaus pozicionavimo rinkoje. Kaip naujausioje savo knygoje “Linchpin” pastebi Seth Godin: “Wallmart” yra pigiausiai ir arčiausiai, kitiems gi teks save pristatyti kitaip. Neišvengiamai į šią kovą dėl vietos vartotojų sąmonėje buvo pajungtos ir emocijos – produktai, jų komunikacija tapo ne tik faktų rinkiniu, bet ir rūpestinga mama arba nuotaiką visada praskaidrinančiu draugeliu. Ilgainiui, vis tik, išsivysčiusių šalių gyventojai įveikė žemiausias Maslow poreikių piramidės pakopas ir, kaip rodo tyrimai, net iš produkto, jo gamintojo reikalauja daugiau nei tik praktinė funkcija. Jeigu aš perku pieną ne ekologiškoje pakuotėje, ką tai sako apie mane? Jeigu pirkdamas “X” kompiuterį žinau, kad 100 Lt nuo sumos atiteks mažų Lietuvos miestelių bibliotekoms, ar verčiau pirksiu panašios specifikacijos ir kainos kompiuterį “y”, kurį už grašius surinkinėja Kinijos vaikai? Tyrimo atlikto JAV metu paaiškėjo, kad net 79% pirkėjų persimestų nuo vieno prekių ženklo prie kito, jei pastarasis remtų kilnų visuomeninį, socialinį tikslą (švietimą, sveikatos apsaugą). Ar tokius skaičius įmanoma išgirsti paklausus “ar esant panašiai kainai bei kokybei pakeistumėte vieną prekių ženklą kitu, jeigu vieno jų reklama būtų juokingesnė?”

Įmonių socialinės atsakomybės projektai ir čia turiu omenyje ne vidinę veiklos politiką (nuo kurios viskas ir turėtų prasidėti), bet tai, ką mato visuomenė (rėmimai, socialinės akcijos, darbuotojų savanoriavimas, etc.) yra unikalus būdas sukelti teigiamas asocijacijas su prekių ženklu. Užsienyje “Doing well by doing good” jau kuris laikas iš gražios frazės virto reikalavimu, būtinybe. Lietuvoje, deja, įmonių socialinės atsakomybės projektai dažnai įvardinami kaip mada, prievolė su visais iš to išplaukiančiais rezultatais – nieko bendra su įmones veikla neturinčiais rėmimais, kurie neatneša nors kiek labiau apčiuopiamų rezultatų, dėl ko NVO savu ruožtu nesulaukia solidaus rėmimo ir atitinkamai nepasiekia užsibrėžtų tikslų. Užsidėjus rožinius akinius, galima pabandyt spėti, kad profesionaliai atliktų rėmimo projektų Lietuvoje yra kokie 2-3, maksimum 5%. Visa kita tėra privaloma tvarka išdalinti rėmimo pinigai hobiams ar vaikų namams.

Kita problema Lietuvoje yra, kad beveik niekas tuo neužsiima profesionaliai, todėl atrodo, jog tai išvis nevyksta. Ir taip, tikėtina, bus dar kurį laiką, kol pasimatys keli rimtesni projektai su akivaizdžiai teigiamais rezultatais, kai pamatysim, kad įmonės “X” veikla mus priartina prie tam tikro ženklo, suteikia išdidumo juo naudotis, jį pirkti. Tada užeis rėmimų banga, kurioje laimės tie, kurie pradėjo pirmi ir nepagailėjo tam šiek tiek įvaizdžiui skirtų pinigų. Vaikų namus ir visus Lietuvos vaikus ir toliau dalinsis kas antra įmonė ir nieko iš to negaus, bet bus tokių, kurios užsiims “saugumo kelyje”, “sveikos širdies” ar panašias teritorijas. Reikia pastebėti, kad jau ir dabar (gal dėl akių?) vyksta įdomių poslinkių šia kryptimi, tačiau jų atlikimo strategija kelia abejonių ar poveikis nebus atvirkštinis? Juk jeigu pakuotę specialiai darai tinkamą perdirbimui, rūšiavimui, bet tuo pačiu nesukuri vartotojų informuotumo apie tai, nerašai didelėmis raidėmis, kaip svarbu rušiuoti ir kokie blogi yra tie, kurie nerūšiuoja, kokių rezultatų gali tikėtis?

Dar svarbu yra tai, kad kai kalbama apie rėmimo projektus, sunku įsivaizduoti, kad vieno prekių ženklo jau valdomą teritoriją bandytų užimti kitas – tai tas pats, kaip stebėti, kaip suaugęs žmogus laužo vaikų darželio supynes. Todėl dar kartą reikia užakcentuoti – laimės tie, kurie pradės pirmi.

O dabar dar šiek tiek skaičių iš paskutiniais metais JAV bei Europoje vykdytų apklausų: Get the whole story »

Oct 14 0 comments
Socialinė užsienyje

Maskvos socialinės reklamos festivalis.

Vakarai mus (dažniau vaizdelių “išlaižymo” prasme) senokai paliko akmens amžiuje, o Rusijoje socialinė reklama išgyvena tą pačią stadiją, kaip ir Lietuvoje. Tai žiūri, ką jie apdovanojo spalio 1 d. vykusiuose apdovanojimuose ir matai, kad kiekybė yra viena (ar mes turėtume iš ko tokius apdovanojimus daryti?), o kokybė, dažnai atsiremianti į supratimą apie socialinę reklamą, visai kas kita.

Paverkšlenimus, nespalvotus kadrus ir tolimas metaforas bei moralinius spaudimus-pajuokavimus iš serijos “matyk toliau savo bambos” (turiu omeny klipą apie šuolininkę nuo tramplyno) papildo kažkur jau matyti motyvai (klipas vienas partneris – daug partnerių) ir absoliučiai begėdiška McCannų serija, kurioje bent 4-ių donorystės kampanijų užsienyje kopijos. Na, bet tai Rusija. Iš kitos pusės, džiugina “Откуда берутся дети?” pozityvas – su vakarietišku “nulaižymų” būtų puikus darbas.

Maskvos socialinės reklamos festivalio nugalėtojai ->

Oct 12 1 comments
Socialinė užsienyje

Phillip Kotler apie Marketing 3.0

Nors Philip Kotler dažniausiai tekdavo minėti ironiškai pašiepiant nelanksčius klientus ar kolegas projektų vadovus iš reklamos agentūros (kaip vienintelį marketingo tema skaitytą autorių), marketingo guru statusas jam suteiktas ne vien už “Principles of Marketing” (dirbdamas pakankamai nišinėje socialiai atsakingo verslo ir socialinės reklamos sferoje dažnai į dienos šviesą ištraukiu jo su bendraautoriais išleistas “Strategic Marketing for Nonprofit Organizations”, “Social Marketing: Strategies for Changing Public Behavior” ir “Corporate Social Responsibility: Doing the Most Good for Your Company and Your Cause”). Paskutinis jo žodis: Marketing 3.0.

Neseniai vienoje konferencijoje pristatinėdamas naujausią savo knygą “Chaotics: The Business of Managing and Marketing in the Age of Turbulence”, Phillip Kotler keliose skaidrėse užsiminė apie Marketing 3.0. Jo paties žodžiais:

“My colleagues and I believe that Mktg 1.0 represented an effort to establish the superior performance of a product (“Tide cleans better,” “Volvo is safety,”) In Mktg 2.0, marketing added an emotional dimension to strengthen its appeal to prospective customers. We are entering Mktg 3.0 where marketers are adding a human spirit dimension. Mktg 1.0 and 2.0 is how about a product or offering will serve you. Mktg 3.0 is how a product and its company are sensitive to social and economic issues that are a concern to everyone. Companies that conduct themselves Get the whole story »