Pavadinimas su data, nes festivalis prasideda šiandien, tad turit galimybę jame apsilankyti. Apie VDFF turinį daugiau galite pasiskaityti čia ir čia, o dabar trumpai apie komunikacijos idėją.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) vyksta jau šeštąjį kartą. Reikalas vilniečiams žinomas. Problema, kad festivalio publika visą tą laiką nesikeičia – tie patys kino kritikai, keli dokumentiniu kinu besidomintys piliečiai ir ištikimi “Skalvijos” fanai. Vis tik dauguma išgirdusi žodį dokumentika galvoje mato nespalvotą vaizdelį ir liūdnas, depresyvias istorijas. Dokumentika nėra (vien) tai, ką per daugelį metų įrodė tas pats VDFF – tereikėjo lankytis jų filmuose. Todėl šiemet nusprendėmė populiarinti dokumentiką priartindami (palygindami) ją prie labiau priimtino vaidybinio kino. Tokiu keliu bandyta eiti tiek kuriant klausimus norintiems laimėti kvietimus į VDFF (Pvz. Kiek kainavo sukurti vieną populiariausių dokumentinių filmų „Nepatogi tiesa“?
(palyginimui „Terminatorius: Išsigelbėjimas“ kainavo 200 milijonų dolerių). Atsakymas: 1 milijonas dolerių), tiek radijo klipe, reklaminiuose skydeliuose internete, skrajutėse bei lauko reklamos plakatuose.
Lauko reklamos plakatų Vilniuje yra nedaug (ar tik ne 10 vnt.?), tad nenustebkit, jeigu neteko matyti. Tačiau reakcija į juos (bent jau troleibuso stotelėse) paneigia nuomonę, kad niekas neskaito reklaminių tekstų. Skaito. Jeigu įdomu – skaito. O apie rezultatus dar anksti kalbėti. Viena vertus krizė, kita vertus padidėjęs kino teatrų lankomumas (tiesa, visi į kiną eina pramogos, kurios iš dokumetinio nesitiki). Žiūrėsim.
