Kartais puikų darbą nuo vidutiniško skiria vos keli žingsniai. Maltos ordinas (atrodo, kad jie) ne kartą yra išėjęs į viešumą lauko reklama, tačiau iki šiol visada tuo pačiu – graudenimo keliu. Nežinau kaip kitiem, tačiau mane skausmo ir nevilties supančioti veidai šiek tiek baugina, atstumia. Kartais plakatai pasiekia tokį lygį, kad net norėdamas negali patikėti, jog rodomoj situacijoj galėtum kažką pakeisti. Visai kitaip šiais metais. Puiki foto su šiek tiek optimizmo ir išdidumo turinčia emocija, puikus grafinis apipavidalinimas (gal išskyrus dalį raudonai, kuri kliūva tiek dėl skaitomumo, tiek dėl aiškumo (o ką ten siųst ta žinute, o gal galima skambinti?), tiek dėl labai dalykinio ir greito “dėkojame už jūsų gerumą”, kurį išgirsti kitame laido gale) ir net smagiai, nors ir paprastai apžaista žinutė su maisto neįpirkimu. Ne Kanų liūtai ir net ne ADrenalinas, bet tiesiog puikus darbas. Skaityti toliau…
Nomoshiti.jp
Communication with meaning
Maltos ordinas: Sveikuolė ir Vegetaras.
[Mūsų darbai] k/f Nepatogus kinas – “Haters”.
Klientas: Žmogaus teisių centras / k/f Nepatogus kinas
Darbai: Lauko reklama
Šiais metais iš vienos pusės norėjosi kažkiek aštresnės kampanijos negu darėm iki šiol, iš kitos – nesinorėjo nei “najiezžalint” ant tų, kurie švaisto savo laiką menkniekiam (kai pasaulyje ir greta mūsų yra rimtesnių problemų), nei daryti spaudimą tiems, kurie lyg ir norėtų kažką daryti, bet laukia spyrio į užpakalį. Kažkur perskaityti rašytojo Paulo Coelho žodžiai “90% of haters are begging for love. 10% just want a little attention” pasirodė esą būtent tai, ko norėtųsi šiais metais, o būtent – supratimo. Supratimo, kad yra kitokių žmonių nei tu. Žinot, atstovaudamas vyrišką giminę aš negaliu suprasti, kaip galima mylėti vyrą ir norėt gyvenimą praleisti su vyru, o ne su moterimi. Bet lygiai taip pat man patinka vienos moterys ir aš renkuosi būti su jomis, o ne tomis, kurios man nepatinka. Tarkim, man nepatinka Petro Gražulio žmona ir aš nenorėčiau su ja nei gyventi, nei susilaukti vaikų ir aš net nesuprantu, kaip galima norėti susieti savo gyvenimą su tiek neapykantos demonstruojančia persona, tačiau aš tai laikau tų žmonių apsisprendimu ir nematau reikalo kištis į jų santykius – tai jų reikalas dėl kokių priežasčių jie pasirinko vienas kitą. Bet va yra personų, kurios kaip akmens amžiaus žmogus bijo kiekvieno ne savo genties padaro. Visi, kas yra kitokie nei jis ar jo gentainiai, yra potencialūs priešai, kurie atims derlių, žmonas, vaikus. Atrodytų, kad 21 amžiuje užaugęs žmogus jau turėtų suprasti, kad saugumo lygis dabar yra kiek kitoje pakopoje negu jis buvo prieš tris milijonus metų. Kodėl kažkam toks saugumo jausmas neišsivystė galima tik spėti, tačiau psichologinės priežastys čia žaidžia ne paskutinį vaidmenį. Todėl gal ir nelabai galėdamas tikėti, jog kažkas pasikeis vietinių pykčio herojų elgesyje, linkiu, jog kai kas pasikeistų mumyse – suprastume kodėl jie taip elgiasi arba tiesiog suprastume, kad yra kitokių žmonių, priimtume juos tokius, kokiais jie yra (priimti, suprasti – tai ne tas pats kas gerbti ar mylėti). Jeigu netinka priežastys nurodytos citatoje, galima susigalvoti kitas, bet jos neabejotinai yra. Tad už supratimą, jog viskas turi priežastį net jeigu jos ir nežinome.
* * *
Lauko reklamai buvo sukurti trys maketai: Gražulis, Hitleris, Skinas. Pirmus du Vilniaus miesto savivaldybė uždraudė naudoti. Pirmąjį dėl asmens atvaizdo naudojimo reklamoje, antrąjį – dėl nacistinių simbolių propagandos. Abudu sprendimai ginčytini, tačiau jau nebent tik teisme ateityje, o plakatus reikia kabinti jau dabar. Tad įsidedam du darbus į beveik neegzistuojančią Lietuvoje kategoriją “uždrausta reklama” ir papildomai prie Skino prijungiame Ku Klux Klano atstovą bei Omeną-jaunąjį nacistą (cha). Kiti plakatai: Skaityti toliau…
Reklama turi būti kuriama nežinančiam, pasakant kodėl jis turėtų sužinoti.
Visai neseniai lauko reklamos stenduose pasirodė ši reklama. Reik pripažint, kad išsiskirianti, nes kai visi bando (o ne visiems pavyksta) išspausti gerą fotografiją, tokių spalvų grafinis maketas išsišoka. Blogai tik, kad jis išsišoka ir nieko daugiau…
Nėra abejonių – prostatos vėžys yra rimtas dalykas. Ypač, kai su tuo susiduri. Tada žinai viską – nuo ko prasideda, kokie simptomai, etc. Gi kol neprasideda, tol, kaip ir visų kitų vėžių atveju – tai senų žmonių problema. Tai, jog tikrintis reiktų pradėti jau nuo kokių 35 (ypač jeigu giminėje yra buvę prostatos vėžio atvejų) – vargiai kam šautų į galvą. Todėl ir gaila, kad paleidžiama kampanija, kuri puikiai suprantama akcijos organizatoriam bei jų reklamos agentūrai, tačiau ne eiliniam žmogui.
Britai, pamenu, yra darę kampaniją, kurioje tarytum matai vyro kojas su trumpikėmis, tačiau paaiškėja, kad specialaus dydžio mažos trumpikės aptempia vietą ties alkūne. Žinutė paprasta – tai padaryti labai paprasta. Ką jie bando spręsti, tai, matyt, Britanijoje sklandančia žinią, jog norint pasitikrinti nuo prostatos vėžio, teks patirtį nemalonią procedūrą. Ne, sako plakatas, mes tik paimsim kraujo iš rankos. Ar tai veiktų pas mus? Ne, nes iki tokio žinojimo bei įsisąmoninimo lygio, kaip Britanijoje, Lietuvoje toli. Ten buvo nuspręsta kalbėti ne apie žinomumą (kuris, tikėtina, jau pasiektas), bet procedūros paprastumą. Lietuvoje reiktų apie žinomumą. Jeigu imti šį plakatą, negalvojant atskiros idėjos, pakaktų antraštės apie tai, jog prostatos vėžys nusineša daugiausiai vyrų gyvybių, o šiek tiek mažesnėm raidėm detalizacijos – tiek % miršta/diagnozuojama iki 35 metų, tiek … iki ir t.t. ir pan. Dabar gi turim reklamą tiems, kam per 60. Ir tai… “dažniausiai onkologinė liga”, dar nereiškia, kad aš pateksiu į tą dažniausią. Reziumė: neaktualu (čia ne man) ir nekonkretu (bent aprašykit tą simptomą, kurį vaizduojat grafiškai).
Kaip Kukis ir Medutis Lietuvą tolerancijos mokys.
Europos Komisijos atstovybę Lietuvoje galima pasveikinti už iniciatyvumą. Jų projektai varijuoja nuo informavimo apie globalinį atšilimą (“Žaliosios europiečių atostogos”, “Panda sugėdintoja”) iki tolerancijos skatinimo veiksmų (“Tolerometras”, “Kukis ir Medutis”). Deja, kai matai, kaip kai kurie šių projektų pakyla nuo popieriaus lapo, darosi liūdna.
Pirmas dalykas, kurį turi žinoti socialine komunikaciją darantis arba ją tvirtinantis žmogus yra, jog mažiausia, ką ji turi atlikti, tai nepakenkti. Pavyzdžiui, jūs darote savižudybių prevencijos plakatą ir nutariate jame pavaizduoti apsišlapinusį pakaruoklį -- suprask, štai kaip tu atrodysi, jeigu pasikarsi. Tuo tarpu ant ribos esančio jaunuolio psichika tokį plakatą priimtų kaip trigerį būtent taip ir pasielgti, būtent su virve. Norėjom kaip geriau, gavosi kaip visada…
Panašiai ir su EK atstovybės Lietuvoje projektais. Štai jų “Tolerometras” facebook’e iš kelių faktų apie mane (kiek turiu kitataučių draugų, etc.) sprendžia apie mano tolerancijos lygį. Tokiam -metrui atsikirsti galėtum tik sukurdamas stereotipometrį ir naivumometrį. “Panda sugėdintoja” turėjo pamokyti žmones rūšiuoti atliekas, vandenį -- tausoti aplinką -- ir pamokė. Pagrindiniu herojumi tampa vaikis, kuris 4x4 automobilio turėtojui vien už tai, kad jis turi tokį automobilį, praduria padangas. Puiku pavyzdys tokio amžiaus vaikui, kuris yra rodomas klipe. Ir šiaip, problemų sprendimas fiziniu smurtu yra labai “puikus” ėjimas. Taip sakant, iš vienos pusės mokom suaugusiuosius, jog mušti vaiko nevalia, augink atsakingai, tuo pačiu būsimus suaugusiuosius problemas spręsti mokiname būtent jėga.
Vakar prasidėjęs serialas “Kukis ir Medutis” turėtų Lietuvą mokyti tolerancijos. Teko matyti šios kampanijos kūrybinę užduotį, kurioje jau buvo užkoduota jos nesėkmė, dėl ko patys ir nedalyvavom konkurse. Sukurti serialą, kurio herojai Tolerauskas ir Netolerauskas (darbiniai vardai), aišku, buvo galima “For the Bible Tells Me So…” struktūra
kur irgi yra ir Tolerauskas (ypač užkadrinis balsas) ir Netolerauskas (pagrindinis herojus). Ten situacija aiški -- yra žmogus, kuris klysta, o jam moksliniais faktais bandoma gražiai paaiškinti, jog yra kitaip. Ir faktai pasakomi, ir atsakoma į esminį klausimą “kodėl turėčiau tuo tikėti?”, ir net humoro įpinama.
Lietuviška versija gi tėra studentiški juokeliai. Štai yra Ožkutis, t.y. Kukis ir Medutis. Vienas su kvailom baimėm, prietarais, o kitas su meškiniškai autoritetingomis žiniomis ir nepriekaištingu humoru. Tarp eilučių (nors ne tik), nežinioje esantys herojus yra laikomas idiotu iš kurio reikia šaipytis. Kas iš to? Tie, kurie neturi nieko prieš gėjus (jie gal tiesiog šiaip neturi nieko prieš juos -- tai dar nereiškia, jog yra tolerantiški) yra gražia forma supriešinami, atitolinami nuo tų, kurie jų nekenčia. Klipas neskatina jų suprasti, tik sako, kad jie yra tamsuoliai ir belieka iš tokių šaipytis. Iš kitos pusės tie “tamsuoliai” po klipo nė trupučio neprašviesės, nes a) iš jų tyčiojamasi (įsivaizduokit save situacijoj, kuri prasideda žodžiais “tu esi idiotas, bet dabar aš tave pamokysiu, kaip iš tiesų reikia daryti…”); b) skirtingai nei aukščiau esančiame klipe, jokių objektyvių žinių/faktų, kurie galėtų pramušti įsisenėjusius stereotipus, klipo herojus nepateikia. Pasakymas “per televizorių sakė” prilygsta tik dar vienam “durniau, tau ką neaišku, kad esi durnius?”
Čia galima grįžti prie to, jog pagrindinė socialinės komunikacijos taisyklė teigia “nepakenkti”. Pažiūrėjus pirmą “Kukis ir Medutis” akivaizdu, jog viena stovykla (“tolerantiškieji”) tik dar labiau nutols nuo netolerantiškų žmonių ir tuo pačiu patys taps labiau netolerantiškais, o kita, be patyčių negavusi jokių žinių apie tai, kodėl jie turėtų keisti savo nuostatas, dar labiau atsitvers nuo pirmųjų.
Pamenu “Rimi” savo mokyklos sezono komunikacijoje turėjo įvairius herojus, kurių vienas apie save skelbė: “aš nesu nenaudinga, aš galiu būti panaudota, kaip blogas pavyzdys”. EK atstovybė Lietuvoje sistemingai pildo šią kolekciją.
Atgimimas: “Prisisek saugos diržą, Petrai!”
“Tokios reklamos frazės kaip „Parduos tave kaip lėlę” arba „Ir Kaune galima gyventi” jau tapo šiuolaikinio folkloro dalimi. Ar socialinė reklama iš tikrųjų keičia žmonių mąstymą, ar yra tik būdas nusiplauti rankas nuo ilgalaikių socialinių kampanijų, aiškinasi Rasa Navickaitė.”
