Sep 01 1 komentarai
Komentaras

Rugsėjo pirmos ir visos likusios Lietuvos tragedijos.

Rugsėjo 1 d. rankos automatiškai tiesiasi prie Ken Robins kalbų ir tekstų. Matę nors vieną jo įrašą žino kodėl – tai vienas tų žmonių, kurie pastaruosius metus nuolat kalba apie poreikį pertvarkyti švietimo sistemą. Šiandien užkliuvo ši lentelė,

kurioje “Divergent thinking” testo rezultatai. Nesu tikras dėl termino vertimo, bet iš esmės tai sugebėjimas sugalvoti kuo daugiau tam tikros problemos sprendimo, daikto panaudojimo būdų. Pavyzdžiui, kaip galima panaudoti televizorių? Žiūrėti per jį krepšinį, panaudot vietoj taburetės, įrengti akvariumą, sodinti sodinukus, įrengti guolį katei, padaryti lentyną knygom ir t.t. ir pan. Kiek jūs sugalvotumėt? Tai labai svarbi sąvybė, kai supranti, jog kone kiekvienas kūrybinis darbas (o tai kone visi darbai nesusiję su stovėjimu prie staklių) reikalauja kuo daugiau ir įvairesnių sprendimo būdų iš kurių vėliau išrenkamas geriausias. Deja, kaip parodė 1500 vaikų testas, su kiekvienais metais mes prarandam gebėjimą taip mąstyti. Pagal testo aprašą, yra tam tikra riba, kurią peržengęs esi šios srities genijus. Deja, jeigu iki 5 metų, net 98% vaikų yra (divergent thinking) genijai, tai nuo 8 iki 10 metų tokių yra tik 32%, o tarp 25 metų ir vyresnių (o tai jau yra darbo jėga, žmonės, kurių dėka sukasi pasaulis) jų belieka 2%. Mes sprendžiam geltonųjų autobusiukų problemas, mokinio krepšelio kelionės maršrutą bei dydį, kaip vaikai turi būti maitinami, užmiršdami svarbiausią dalyką – kuo jie turi tapti. Abejoju ar Švietimo ministerija mato problemą šioje vietoje, t.y., kad mokyklos žudo kūrybiškumą, tai be ko sunkiai įsivaizduojamas visuomenės progresas, tačiau tai vis tiek iliustruoja vieną didžiausių problemų su kuria susiduria komunikacijos specialistai – neįmanoma ir nėra prasmės komunikacijos dėka bandyti keisti požiūrį į pasėkmes, kai nesprendžiamos jas lemiančios priežastys. Lietuvoje įprasta reklamos agentūras, viešųjų ryšių bendroves įtraukti į problemos pasėkmių sprendimą, nors (nes) nesugebama susitvarkyti su priežastimi. Kada komunikacijos specialistai bus samdomi, jog padėtų išspręsti problemą, o ne pasėkmes yra klausimas, bet faktas, jog kol be tokių konsultacijų bus skelbiami konkursai trijų plakatų sukūrimui, tol pinigai geram tikslui bus švaistomi tuščiai.

Minimą paskaitą galima pamatyti čia.
Daugiau apie Ken Robinson čia.

Aug 30 1 komentarai
Komentaras

Socialinės normos vs. rinkos normos.

Dan Ariely, knygos “Predictably Irrational” autorius, turi kelis gerus patarimus, kurie padės ne tik darbe, bet ir gyvenime. Kažkada rašiau apie Motinos Teresės efektą, kurio esmė, jog žmonės yra labiau linkę padėti tada, kai problema jiems pateikiama taip, jog atrodo, kad jų prisidėjimas bus svarbus ir padės išspręsti problemą (ne “padėk pamaitinti 10 000 vargšų”, bet “tavo du litai leis jam šiandien pavalgyti pietus”). Dar įdomiau, kai imi svarstyti socialinių arba rinkos normų įtraukimą siekiant pokyčių. Pasirodo, tai faktiškai nesuderinami dalykai.

Įsivaizduokit, jog ką tik prabangiame restorane papietavot su neseniai sutikta nuostabia moterimi. Vakaras klostosi puikiai, kol… Jūs pasakot, jog šis vakaras jums kainavo 170 Lt. Viskas, socialinės normos dabar užleidžia vietą rinkos ir galit užmiršti apie nemokamą seksą arba.. išvis užmirškit apie seksą. Arba įsivaizduokit, kaip per Kalėdas pas uošvienę sukirtę žąsį, traukiat iš kišenės piniginę ir klausiat, kiek jūs jai skolingas už tokį nuostabų valgį. Jeigu uošvienė jus iki tol mėgo, tikėtina, jog po to jau nebe…

Neseniai užstrigo įrašas apie Žalgirio arenos logotipą. Esmė tame, kad šimtais milijonų įvertintam objektui, tikimasi, jog logotipą kažkas sukurs už 200 Lt (pirma vieta). Tikėtina kad sukurs, bet dar labiau tikėtina, kad to dizainerio vardo niekas nebus girdėjęs, o į logotipą nelabai kas ir norės žiūrėti. Ir blogiausia čia yra ne suma, bet požiūris. Objektas iš dalies yra garbės reikalas, tad tikrai atsirastų žmonių, kurie “Žalgiriukui” logotipą padarytų nemokamai, tačiau… ne už 200 Lt. Nemokamai, iš vidinių, patriotiškų paskatų – socialinė norma, už 200 Lt – rinkos. Tik, deja, 200 Lt nėra ta suma už kurią dirbs profesionalus dizaineris (grubiai tariant, tokiam darbui reiktų savaitės). Turėkit tai omeny, jeigu darote socialinius, visuomeninius projektus ir prašote pagalbos – 100 Lt už apčiuopiamą prisidėjimą yra žmogaus nuvertinimas. Jeigu jau tikrai projekto biudžetas nulinis ir nėra galimybių pritraukti komercinius rėmėjus, orientuokitės į socialines normas (pakeisim žmonių gyvenimus, etc.) prašydami nemokamos pagalbos (kad ja nereikia piktnaudžiauti ir, kad viskas galų gale yra mokama  – atskira tema) arba atsilygindami dovanomis. Taip, dovanos irgi nuima rinkos skonį. Čia svarbu nepamiršti, jog jeigu atsidėkodami dovanojate vyno butelį, tai ir dovanokit tiesiog vyno butelį (kad ir prabangioje pakuotėje), tačiau niekada nedovanokite su žodžiais “čia jums už paslaugėlę 70 litų kainavęs vyno butelis”.

Pasaulyje yra pavyzdžių, kai net tokie meterialūs profesionalai kaip teisininkai sutinka padėti nemokamai, nors nesutinka konsultuoti neišgalinčių susimokėti žmonių už 30$ per valandą vietoj 250$.

Tai, ką žmogus gali padaryti už pilną socialinį atlyginimą, jis niekada taip gerai ir kokybiškai nepadarys už apkarpytą rinkos atlyginimą.

***

Dar keli mano įrašai žmogaus neracionalaus elgesio tema tinklaraštyje dansu.lt: I dalis | II dalis.

Aug 09 35 komentarai
Mūsų darbai, Socialinė Lietuvoje

[Mūsų darbai:]Transparency International: Išgirdai. Pamatei. Pranešei.

Kampanija: 3 beždžionės.
Klientas: Transparency International Lietuvos skyrius
Darbai: Lauko reklama

Užduotis: atkreipti dėmesį į pranešėjų (žmonių, kurie praneša apie korupciją, etc.) problematiką. Kadangi kampanijos pradžiai pranešėjų apsaugos įstatymas patvirtintas nebuvo, “Išgirdai, pamatei – pranešk” buvo pakeistas į kiek aptakesnes formuluotes. Su viltim, kad rudenį bus antras kampanijos etapas su jau konkretesne žinute, kol kas… www.drasuszodis.lt

Jun 21 0 komentarai
Socialinė užsienyje

[knyga:] Switch: How to Change Things When Change Is Hard.

(įrašas skelbtas tiklaraštyje www.dansu.lt). Prieš keletą savaičių rašiau apie broliukų Dan ir Chip Heath knygą “Made to Stick: Why Some Ideas Survive and Others Die”. Kaip jau ne kartą esu minėjęs, man tai knyga nr.1, kurią rekomenduočiau “Dansu Dansu” skaitytojams, tad nenuostabu, jog naująjį jų darbą “Switch: How to Change Things When Change Is Hard” į pirkinių krepšelį įsimečiau per daug nesigilindamas apie ką ji. Knygą lydi nemokami resursai oficialiame puslapyje, kurių pavadinimai “Switch for Organizations”, “Switch for Managers”, “Switch for Marketers”, “Switch for the Social Sector”, “Switch for Personal Change” puikiai atsako į klausimą, kam ji skirta, o trumpą knygos pristatymą norėčiau pradėti istorija iš jos:

“Susimauti – dažniausiai yra geriausias būdas kažko išmokti, dėl ko ankstyva nesėkmė yra tam tikra prasme būtina investicija. Tai puikiai iliustruoja pasakojimas iš IBM istorijos. Šešiadešimtaisiais vienas IBM darbuotojų padarė sprendimą dėl kurio kompanija prarado 10 mln. $ (70 mln. $, perskaičiavus 2009 m. verte). Tuometinis IBM vadovas Tom Watson pasikvietė minimą darbuotoją į sustikimą centrinėje IBM būstinėje. Pasak žurnalisto Paul B.Caroll, štai kas nutiko tada:

Įėjusio persigandusio darbuotojo Tom Watson paklausė: Ar žinai, kodėl aš tave čia pasikviečiau? Šis atsakė: “Spėju, jog esu čia tam, kad mane atleistumėt”. Watsonas atrodė nustebęs. Atleisti tave?, – paklausė. Žinoma, kad ne. Aš juk ką tik išleidau 10 mln. $ tavo apmokymui”.

Ši kone anekdotinė situacija turi tą patį moralą, kaip legendinė Samuel Beckett frazė “Try again. Fail again. Fail better.” ir kalba apie tai, jog jeigu norime kažką pakeisti, turime elgtis kaip treneriai, o ne kaip rezultato skaičiuotojai. Deja, labai dažnai žmonių mokymo(si) stadija yra praleidžiama ir nors ant popieriaus atrodo savaime suprantama, kad kiekviena naujovė iš pradžių neišvengiamai įneša ir didesnį klaidų skaičių, ilgainiui, jeigu ji iš principo yra gera, duoda daug geresnius rezultatus. Tiesiog to momento reikia sulaukti. Knygoje tai iliustruojama pavyzdžiu apie bandymą įdiegti mažiau invaziškas širdies operacijas ir statistiką, jog ligoninės, kurios nesugebėjo įvaldyti šios technikos padarė esminę klaidą – sugrįžo prie senų metodų, kai naujasis nepasirodė lengvenis pirmu bandymu.

Tačiau tai tik pavyzdys, istorija, įvadas, o pati knyga nėra pabirų istorijų kratinys – tai įsimintinai struktūrizuota knyga, kuri remiasi psichologo Jonathan Haidt knygoje “The Happiness Hypothesis” pasiūlyta raitelio (rider), dramblio (elephant) ir kelio (path) metafora. Raitelis ir dramblys, tai lyg racionalioji ir emocinė mūsų pusės kovojančios tarpusavyje: viena sako “reikia”, kita – “nenoriu”. Vieni čia gali prisiminti bandymus eiti į sporto klubą, kiti pramiegotas rytines paskaitas, treti nepavykusias dietas. Mes dažnai žinome, kad turime padaryti tam tikrus sprendimus, nes jie mums naudingi, tačiau žinojimo negana, ką įrodo didelis rūkančių medikų procentas. Tačiau dramblį (emocinę pusę) galima motyvuoti. Sunku prisėsti prie “metų darbo”, nes tai nuobodus ir daug laiko suvalgysiantis reikalas? Sako tokiais atvejais reikia išbandyti penkių minučių techniką, t.y. prisėsti prie darbo penkiom minutėm (juk tai tikrai ne daug laiko). Kai prisėdi, dažniausiai ir padarai. Keista, bet tai iš tiesų veikia ir tai tik viena iš technikų priversti dramblį pajudėti.

Problema su raiteliu dažniausiai yra ta, jog jam trūksta aiškumo, kur link jis turi judėti, ką konkrečiai daryti? Neturėdamas atsakymų į šiuos klausimus, raitelis dramblį vedžios ratais. Abstraktumas neskatina veiksmo. Gal todėl sprendimas “reikia numesti svorio” tuo ir baigiasi (fraze “reikia numesti svorio”), kai veikiantys pavyzdžiai pasižymi konkretumu (kiekvieną rytą mankštintis n minučių, nevalgyti po 18h, numesti 2kg per savaitę, 8kg per mėnesį). Ši dalis ypatingai turėtų būti naudinga plakatų iš serijos “Žmogus ne šiukšlė, išmesti negaliu” kūrėjams. Žmogus gal ir turi potencialą veiksmui, bet…

Galiausiai tai, kas gali atrodyti kaip žmonių problema, gali būti aplinkybių, situacijos problema. Kartais užtenka pakeisti aplinkybes ir pokytis įvyksta net netrukdant raitelio bei dramblio. Knygos įvade minimas pavyzdys apie popcorno porcijas kino teatruose – tie, kurie nemokamai gavo didesnes, suvalgydavo daugiau, nors patys manydavo, kad porcijos dydis jų suvalgyto kiekio neįtakojo. Aš pats visą kompiuterinį gyvenimą turėjau problemą su ikonėlėm pergrūstu kompiuterio darbastaliu iš serijos “velnias koją išsisuks”. Pažadas apsivalyti kiekvienos savaitės pabaigoje ėmė skaudinti duodamas suprasti apie valios silpnumą, tačiau užteko pakeisti darbastalio paveiksliuką į tokį, kuris netenka prasmės būdamas užkrautas (citata, žmogaus žvilgsnis) ir valymo procedūros prasideda vos pradėjus krautis antram stulpeliui.

Tad, jeigu norite kažką pakeisti savo asmeniniame gyvenime, organizacijoje ar visuomenėje, turėkit omeny, kad jums to pasiekti padės keturi dalykai: raitelio (racionaliosios žmogaus pusės) nukreipimas, dramblio (emocinės žmogaus pusės) motyvavimas, kelio (aplinkybių) sukūrimas, bet pirmiausia – knygos “Switch” įsigijimas.

Nuorodos:
Switch: How to Change Things When Change Is Hard.pdf [Įvadas, nemokamai].
Switch: How to Change Things When Change Is Hard (amazon.com)
How to Change Things When Change Is Hard [oficialus puslapis/ resursai]

May 07 0 komentarai
Socialinė Lietuvoje

Donoryste.lt: Gali dovanoti širdį.

Jeigu pirma socialinės reklamos taisyklė skelbia “nepakenk”, tai antroji yra “jokių dviprasmybių”, kitaip tariant žmogus pamatęs reklamą neturi sau užsiduoti klausimo “kas čia norėta pasakyti?” Deja, problemos egzistuojančios komercinėje reklamoje, dar geriau matosi socialinėje, prie kurių net iš kliento pusės nedirba komunikacijos profesionalai.

Donorystė.lt jau ne kartą pademonstravus, jog turi partnerių mokančių gražiai piešti, su perduodama žinute eilinį kartą krenta į A>B>C>D duobę. Čia tas atvejis, kai organizacijos viduje logine seka sudėliojama žinutė, užmirštant, kad galutine jos išraiška gali būti nesuprantama, nežinant kuo ji grindžiama. Geriausias A>B>C>D pavyzdys buvo tų pačių žmonių darytas “Žalias kaspinas”, kuris klausė “Ar galėčiau laukti dovanos, pats neapsisprendęs dovanoti?”. Supranti, kad užsakovas kas rytą keliasi galvodamas apie organų donorystę ir jam puikiai žinoma žalio kaspino simbolika, tačiau eiliniam piliečiui į nedidelės organizacijos žmonių aktualijas giliai nusispjaut.

Ta pati problema ir dabar. Pamirštam, kad vaizdinė plakato pusė nėra labai motyvuojanti ar sustiprinanti neaiškią žinutę, bet ir pats tekstas toks, kad sunku atnarpliot. Jeigu suprantu, kad kalbama apie organų donorystę, prašymas dovanotį širdį atrodo kiek per stiprus, jeigu norima pasakyti, kad… Na, ne, iš ties, čia galima rasti bent tuziną teksto išrišimo būdų, kurį galiausiai vainikuoja pagalbos telefonu linijoms labiau tinkamas sakinys “vienas pokalbis gali išgelbėti gyvybes”. Yra ir kampanijos klipas, kuris tik sustiprina įspūdį, kad po minimais teiginiais gali pakišti bet ką – ir 2%, ir paramą donorystei, ir..

http://donoras.lt/

p.s. Kad neatrodytų, jog čia tėra tuščias kabinėjimasis (“juk realiai supranti apie ką kalbama?”), pastebėsiu, kad www.donoryste.lt jau veda į puslapį susijusį su kraujo donoryste.

Žymos: ,